Język litewski 2021 — poziom podstawowy — Formuła 2015

Jonas Šukys — Dirbtinės kalbos

Kalbų gausybė, žmonių negalėjimas susišnekėti – tai didžiulis, kartais net tragiškas nepatogumas. Sykį didelio laivo jūrininkai paėmė iš žvejų valtelės susirgusį jaunuolį. Jaunuolis mokėjo tik savo kalbą ir niekas laive nesuprato jo aiškinimo, kas jam yra ir ko reikia, kad pasveiktų. Vaikinas mirė, nors laive buvo visa, kas galėjo jį išgelbėti. Nulėmė kalbos užtvara.

Jau seniai šviesieji žmonijos protai suprato: kaip būtų gerai, jei pasaulyje būtų viena kalba! Ji galėtų gyvuoti šalia tautinių kalbų, o vėliau gal net jas pakeistų, liktų pasaulyje vienintelė. […]

Tačiau tuoj išsiskyrė nuomonės, kokia ta bendroji pasaulio kalba turėtų būti. Vieniems atrodė, kad geriausiai tiktų buvusi populiari, plačiai vartota, bet dabar mirusi kalba, tarkim, senovės graikų arba lotynų. Iš šių kalbų yra kilę daugelis pasaulyje plačiai vartojamų tarptautinių žodžių, o lotynų kalba viduramžiais iš tiesų buvo tarptautinė beveik visos Europos mokslo kalba. Tačiau dabar tapti šioms kalboms tarptautinėmis būtų nelengva. Pirmiausia, jos gana sunkios. Antra, iš kur rasis žodžių ir posakių, būtinų labai pasikeitusiam, sudėtingam šių laikų gyvenimui.

Kaip tik dėl šių priežasčių kai kas mano, kad tarptautine kalba reikia rinktis kurią nors iš gyvųjų pasaulyje labai paplitusių kalbų. Dabar tokia kalba yra anglų […], ja kalbama ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Australijoje bei kitur. Tačiau daug kalbininkų, sociologų, filosofų nepritaria šiai minčiai, nors pagarbiai žiūri į anglų kalbą kaip į mokslo, technikos, turtingos grožinės literatūros kalbą. […] Gal geriau sukurti kokią išvis naują, gana tobulą dirbtinę kalbą, kuri būtų turtinga, lanksti, ir kartu paprastutė, lengva, turinti mažai darybos elementų.

Taip, taip, nesistebėkit – dirbtinę! Ir tokios kalbos jau pradėtos kurti nuo XVII amžiaus, kai mokslo įstaigos pradėjo atsisakyti lotynų kalbos. Iki šiol dirbtinių kalbų projektų jau sukurta gal pusė tūkstančio, o gal ir beveik visas tūkstantis.

Gausesnių pasekėjų, net kursų, kongresų, savo literatūros buvo sulaukęs tik volapiukas […]. Šią kalbą 1880 metais sukūrė Bavarijos klebonas Johanas Šlėjeris. Tačiau tą volapiuką po dešimtmečio nukonkuravo garsioji esperanto kalba.

Esperanto projektą 1887 metais paskelbė jaunas žydų kilmės Varšuvos akių ligų gydytojas Liudvikas Zamenhofas. […] Išleistąjį dirbtinės kalbos vadovėlį su žodynu jis pasirašė Esperanto slapyvardžiu […], todėl ir ta kalba buvo pradėta taip vadinti. […]

Nuo 1905-ųjų beveik kasmet vyksta pasauliniai esperantininkų kongresai, leidžiama daug vadovėlių, žodynų, periodikos, originalios ir verstinės grožinės bei mokslinės literatūros. Tai pati populiariausia dirbtinė kalba, išlaikiusi daugiau kaip šimto metų bandymą. Kaip fakultatyvas (laisvai pasirenkamas dalykas) ji dėstoma kai kurių šalių mokyklose bei universitetuose.

Rodos, ko gi laukti? […] Tačiau besiginčijama, ar nevertėtų sukurti dar tobulesnę kalbą negu esperanto. Esperanto pagrindu iš tiesų buvo sukurta turtingesnė, suprantamesnė ir lankstesnė kalba ido, kuri labiausiai iškilo apie 1910 metus […]. Tikriausiai ido būtų esperanto išstūmusi, jei ne nuolatinis šios kalbos reformavimas, pakirtęs jos vartotojų pasitikėjimą.

Jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Tarptautinė pagalbinės kalbos asociacija, pasiryžusi sukurti ypač tobulą dirbtinę kalbą ir pasiekti, kad ją pripažintų šalių vyriausybės ir įtrauktų į mokyklų programas. […] Ši asociacija 1950 metais paskelbė sukurtą interlingvą. Skeptiškesnių vertintojų nuomone, interlingva – tai ne itin originalus ankstesnių dirbtinės tarptautinės kalbos projektų, sukurtų remiantis daugiausia romanų kalbomis, variantas. Vis dėlto kai kurie tarptautiniai mokslininkų, daugiausia medikų, kongresai jau pripažino interlingvą oficialia kalba šalia anglų ir prancūzų. […]

Iš tiesų pasaulio šalių vyriausybės turėtų susitarti ir vieną kurią lengvą dirbtinę kalbą padaryti visose mokyklose privalomą.

Pagal: J. Šukys, Kalbos margumynai, Kaunas 1997, p. 34–41. Fragment według zachowanego TXT arkusza CKE.

Remdamiesi tekstu paaiškinkite: gyva kalba, dirbtinė kalba, nacionalinė kalba, mirusi kalba.

Jonas Šukys — Dirbtinės kalbos

Kalbų gausybė, žmonių negalėjimas susišnekėti – tai didžiulis, kartais net tragiškas nepatogumas. Sykį didelio laivo jūrininkai paėmė iš žvejų valtelės susirgusį jaunuolį. Jaunuolis mokėjo tik savo kalbą ir niekas laive nesuprato jo aiškinimo, kas jam yra ir ko reikia, kad pasveiktų. Vaikinas mirė, nors laive buvo visa, kas galėjo jį išgelbėti. Nulėmė kalbos užtvara.

Jau seniai šviesieji žmonijos protai suprato: kaip būtų gerai, jei pasaulyje būtų viena kalba! Ji galėtų gyvuoti šalia tautinių kalbų, o vėliau gal net jas pakeistų, liktų pasaulyje vienintelė. […]

Tačiau tuoj išsiskyrė nuomonės, kokia ta bendroji pasaulio kalba turėtų būti. Vieniems atrodė, kad geriausiai tiktų buvusi populiari, plačiai vartota, bet dabar mirusi kalba, tarkim, senovės graikų arba lotynų. Iš šių kalbų yra kilę daugelis pasaulyje plačiai vartojamų tarptautinių žodžių, o lotynų kalba viduramžiais iš tiesų buvo tarptautinė beveik visos Europos mokslo kalba. Tačiau dabar tapti šioms kalboms tarptautinėmis būtų nelengva. Pirmiausia, jos gana sunkios. Antra, iš kur rasis žodžių ir posakių, būtinų labai pasikeitusiam, sudėtingam šių laikų gyvenimui.

Kaip tik dėl šių priežasčių kai kas mano, kad tarptautine kalba reikia rinktis kurią nors iš gyvųjų pasaulyje labai paplitusių kalbų. Dabar tokia kalba yra anglų […], ja kalbama ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Australijoje bei kitur. Tačiau daug kalbininkų, sociologų, filosofų nepritaria šiai minčiai, nors pagarbiai žiūri į anglų kalbą kaip į mokslo, technikos, turtingos grožinės literatūros kalbą. […] Gal geriau sukurti kokią išvis naują, gana tobulą dirbtinę kalbą, kuri būtų turtinga, lanksti, ir kartu paprastutė, lengva, turinti mažai darybos elementų.

Taip, taip, nesistebėkit – dirbtinę! Ir tokios kalbos jau pradėtos kurti nuo XVII amžiaus, kai mokslo įstaigos pradėjo atsisakyti lotynų kalbos. Iki šiol dirbtinių kalbų projektų jau sukurta gal pusė tūkstančio, o gal ir beveik visas tūkstantis.

Gausesnių pasekėjų, net kursų, kongresų, savo literatūros buvo sulaukęs tik volapiukas […]. Šią kalbą 1880 metais sukūrė Bavarijos klebonas Johanas Šlėjeris. Tačiau tą volapiuką po dešimtmečio nukonkuravo garsioji esperanto kalba.

Esperanto projektą 1887 metais paskelbė jaunas žydų kilmės Varšuvos akių ligų gydytojas Liudvikas Zamenhofas. […] Išleistąjį dirbtinės kalbos vadovėlį su žodynu jis pasirašė Esperanto slapyvardžiu […], todėl ir ta kalba buvo pradėta taip vadinti. […]

Nuo 1905-ųjų beveik kasmet vyksta pasauliniai esperantininkų kongresai, leidžiama daug vadovėlių, žodynų, periodikos, originalios ir verstinės grožinės bei mokslinės literatūros. Tai pati populiariausia dirbtinė kalba, išlaikiusi daugiau kaip šimto metų bandymą. Kaip fakultatyvas (laisvai pasirenkamas dalykas) ji dėstoma kai kurių šalių mokyklose bei universitetuose.

Rodos, ko gi laukti? […] Tačiau besiginčijama, ar nevertėtų sukurti dar tobulesnę kalbą negu esperanto. Esperanto pagrindu iš tiesų buvo sukurta turtingesnė, suprantamesnė ir lankstesnė kalba ido, kuri labiausiai iškilo apie 1910 metus […]. Tikriausiai ido būtų esperanto išstūmusi, jei ne nuolatinis šios kalbos reformavimas, pakirtęs jos vartotojų pasitikėjimą.

Jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Tarptautinė pagalbinės kalbos asociacija, pasiryžusi sukurti ypač tobulą dirbtinę kalbą ir pasiekti, kad ją pripažintų šalių vyriausybės ir įtrauktų į mokyklų programas. […] Ši asociacija 1950 metais paskelbė sukurtą interlingvą. Skeptiškesnių vertintojų nuomone, interlingva – tai ne itin originalus ankstesnių dirbtinės tarptautinės kalbos projektų, sukurtų remiantis daugiausia romanų kalbomis, variantas. Vis dėlto kai kurie tarptautiniai mokslininkų, daugiausia medikų, kongresai jau pripažino interlingvą oficialia kalba šalia anglų ir prancūzų. […]

Iš tiesų pasaulio šalių vyriausybės turėtų susitarti ir vieną kurią lengvą dirbtinę kalbą padaryti visose mokyklose privalomą.

Pagal: J. Šukys, Kalbos margumynai, Kaunas 1997, p. 34–41. Fragment według zachowanego TXT arkusza CKE.

Pažymėkite TAIP arba NE: 1. Lotynų ir graikų kalboms būtų paprasta tapti pasaulinėmis; 2. Kalbininkai pritaria anglų kaip tarptautinei kalbai; 3. Esperanto pavadinimas kilo iš Zamenhofo pseudonimo; 4. Interlingva yra tobula kalba.

Jonas Šukys — Dirbtinės kalbos

Kalbų gausybė, žmonių negalėjimas susišnekėti – tai didžiulis, kartais net tragiškas nepatogumas. Sykį didelio laivo jūrininkai paėmė iš žvejų valtelės susirgusį jaunuolį. Jaunuolis mokėjo tik savo kalbą ir niekas laive nesuprato jo aiškinimo, kas jam yra ir ko reikia, kad pasveiktų. Vaikinas mirė, nors laive buvo visa, kas galėjo jį išgelbėti. Nulėmė kalbos užtvara.

Jau seniai šviesieji žmonijos protai suprato: kaip būtų gerai, jei pasaulyje būtų viena kalba! Ji galėtų gyvuoti šalia tautinių kalbų, o vėliau gal net jas pakeistų, liktų pasaulyje vienintelė. […]

Tačiau tuoj išsiskyrė nuomonės, kokia ta bendroji pasaulio kalba turėtų būti. Vieniems atrodė, kad geriausiai tiktų buvusi populiari, plačiai vartota, bet dabar mirusi kalba, tarkim, senovės graikų arba lotynų. Iš šių kalbų yra kilę daugelis pasaulyje plačiai vartojamų tarptautinių žodžių, o lotynų kalba viduramžiais iš tiesų buvo tarptautinė beveik visos Europos mokslo kalba. Tačiau dabar tapti šioms kalboms tarptautinėmis būtų nelengva. Pirmiausia, jos gana sunkios. Antra, iš kur rasis žodžių ir posakių, būtinų labai pasikeitusiam, sudėtingam šių laikų gyvenimui.

Kaip tik dėl šių priežasčių kai kas mano, kad tarptautine kalba reikia rinktis kurią nors iš gyvųjų pasaulyje labai paplitusių kalbų. Dabar tokia kalba yra anglų […], ja kalbama ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Australijoje bei kitur. Tačiau daug kalbininkų, sociologų, filosofų nepritaria šiai minčiai, nors pagarbiai žiūri į anglų kalbą kaip į mokslo, technikos, turtingos grožinės literatūros kalbą. […] Gal geriau sukurti kokią išvis naują, gana tobulą dirbtinę kalbą, kuri būtų turtinga, lanksti, ir kartu paprastutė, lengva, turinti mažai darybos elementų.

Taip, taip, nesistebėkit – dirbtinę! Ir tokios kalbos jau pradėtos kurti nuo XVII amžiaus, kai mokslo įstaigos pradėjo atsisakyti lotynų kalbos. Iki šiol dirbtinių kalbų projektų jau sukurta gal pusė tūkstančio, o gal ir beveik visas tūkstantis.

Gausesnių pasekėjų, net kursų, kongresų, savo literatūros buvo sulaukęs tik volapiukas […]. Šią kalbą 1880 metais sukūrė Bavarijos klebonas Johanas Šlėjeris. Tačiau tą volapiuką po dešimtmečio nukonkuravo garsioji esperanto kalba.

Esperanto projektą 1887 metais paskelbė jaunas žydų kilmės Varšuvos akių ligų gydytojas Liudvikas Zamenhofas. […] Išleistąjį dirbtinės kalbos vadovėlį su žodynu jis pasirašė Esperanto slapyvardžiu […], todėl ir ta kalba buvo pradėta taip vadinti. […]

Nuo 1905-ųjų beveik kasmet vyksta pasauliniai esperantininkų kongresai, leidžiama daug vadovėlių, žodynų, periodikos, originalios ir verstinės grožinės bei mokslinės literatūros. Tai pati populiariausia dirbtinė kalba, išlaikiusi daugiau kaip šimto metų bandymą. Kaip fakultatyvas (laisvai pasirenkamas dalykas) ji dėstoma kai kurių šalių mokyklose bei universitetuose.

Rodos, ko gi laukti? […] Tačiau besiginčijama, ar nevertėtų sukurti dar tobulesnę kalbą negu esperanto. Esperanto pagrindu iš tiesų buvo sukurta turtingesnė, suprantamesnė ir lankstesnė kalba ido, kuri labiausiai iškilo apie 1910 metus […]. Tikriausiai ido būtų esperanto išstūmusi, jei ne nuolatinis šios kalbos reformavimas, pakirtęs jos vartotojų pasitikėjimą.

Jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Tarptautinė pagalbinės kalbos asociacija, pasiryžusi sukurti ypač tobulą dirbtinę kalbą ir pasiekti, kad ją pripažintų šalių vyriausybės ir įtrauktų į mokyklų programas. […] Ši asociacija 1950 metais paskelbė sukurtą interlingvą. Skeptiškesnių vertintojų nuomone, interlingva – tai ne itin originalus ankstesnių dirbtinės tarptautinės kalbos projektų, sukurtų remiantis daugiausia romanų kalbomis, variantas. Vis dėlto kai kurie tarptautiniai mokslininkų, daugiausia medikų, kongresai jau pripažino interlingvą oficialia kalba šalia anglų ir prancūzų. […]

Iš tiesų pasaulio šalių vyriausybės turėtų susitarti ir vieną kurią lengvą dirbtinę kalbą padaryti visose mokyklose privalomą.

Pagal: J. Šukys, Kalbos margumynai, Kaunas 1997, p. 34–41. Fragment według zachowanego TXT arkusza CKE.

Ar straipsnio kalbai būdinga: 1. tarptautiniai žodžiai; 2. daug tarminių žodžių; 3. sudėtiniai prijungiamieji sakiniai? Atsakykite TAIP arba NE.

Jonas Šukys — Dirbtinės kalbos

Kalbų gausybė, žmonių negalėjimas susišnekėti – tai didžiulis, kartais net tragiškas nepatogumas. Sykį didelio laivo jūrininkai paėmė iš žvejų valtelės susirgusį jaunuolį. Jaunuolis mokėjo tik savo kalbą ir niekas laive nesuprato jo aiškinimo, kas jam yra ir ko reikia, kad pasveiktų. Vaikinas mirė, nors laive buvo visa, kas galėjo jį išgelbėti. Nulėmė kalbos užtvara.

Jau seniai šviesieji žmonijos protai suprato: kaip būtų gerai, jei pasaulyje būtų viena kalba! Ji galėtų gyvuoti šalia tautinių kalbų, o vėliau gal net jas pakeistų, liktų pasaulyje vienintelė. […]

Tačiau tuoj išsiskyrė nuomonės, kokia ta bendroji pasaulio kalba turėtų būti. Vieniems atrodė, kad geriausiai tiktų buvusi populiari, plačiai vartota, bet dabar mirusi kalba, tarkim, senovės graikų arba lotynų. Iš šių kalbų yra kilę daugelis pasaulyje plačiai vartojamų tarptautinių žodžių, o lotynų kalba viduramžiais iš tiesų buvo tarptautinė beveik visos Europos mokslo kalba. Tačiau dabar tapti šioms kalboms tarptautinėmis būtų nelengva. Pirmiausia, jos gana sunkios. Antra, iš kur rasis žodžių ir posakių, būtinų labai pasikeitusiam, sudėtingam šių laikų gyvenimui.

Kaip tik dėl šių priežasčių kai kas mano, kad tarptautine kalba reikia rinktis kurią nors iš gyvųjų pasaulyje labai paplitusių kalbų. Dabar tokia kalba yra anglų […], ja kalbama ne tik Anglijoje, bet ir JAV, Australijoje bei kitur. Tačiau daug kalbininkų, sociologų, filosofų nepritaria šiai minčiai, nors pagarbiai žiūri į anglų kalbą kaip į mokslo, technikos, turtingos grožinės literatūros kalbą. […] Gal geriau sukurti kokią išvis naują, gana tobulą dirbtinę kalbą, kuri būtų turtinga, lanksti, ir kartu paprastutė, lengva, turinti mažai darybos elementų.

Taip, taip, nesistebėkit – dirbtinę! Ir tokios kalbos jau pradėtos kurti nuo XVII amžiaus, kai mokslo įstaigos pradėjo atsisakyti lotynų kalbos. Iki šiol dirbtinių kalbų projektų jau sukurta gal pusė tūkstančio, o gal ir beveik visas tūkstantis.

Gausesnių pasekėjų, net kursų, kongresų, savo literatūros buvo sulaukęs tik volapiukas […]. Šią kalbą 1880 metais sukūrė Bavarijos klebonas Johanas Šlėjeris. Tačiau tą volapiuką po dešimtmečio nukonkuravo garsioji esperanto kalba.

Esperanto projektą 1887 metais paskelbė jaunas žydų kilmės Varšuvos akių ligų gydytojas Liudvikas Zamenhofas. […] Išleistąjį dirbtinės kalbos vadovėlį su žodynu jis pasirašė Esperanto slapyvardžiu […], todėl ir ta kalba buvo pradėta taip vadinti. […]

Nuo 1905-ųjų beveik kasmet vyksta pasauliniai esperantininkų kongresai, leidžiama daug vadovėlių, žodynų, periodikos, originalios ir verstinės grožinės bei mokslinės literatūros. Tai pati populiariausia dirbtinė kalba, išlaikiusi daugiau kaip šimto metų bandymą. Kaip fakultatyvas (laisvai pasirenkamas dalykas) ji dėstoma kai kurių šalių mokyklose bei universitetuose.

Rodos, ko gi laukti? […] Tačiau besiginčijama, ar nevertėtų sukurti dar tobulesnę kalbą negu esperanto. Esperanto pagrindu iš tiesų buvo sukurta turtingesnė, suprantamesnė ir lankstesnė kalba ido, kuri labiausiai iškilo apie 1910 metus […]. Tikriausiai ido būtų esperanto išstūmusi, jei ne nuolatinis šios kalbos reformavimas, pakirtęs jos vartotojų pasitikėjimą.

Jau senokai Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Tarptautinė pagalbinės kalbos asociacija, pasiryžusi sukurti ypač tobulą dirbtinę kalbą ir pasiekti, kad ją pripažintų šalių vyriausybės ir įtrauktų į mokyklų programas. […] Ši asociacija 1950 metais paskelbė sukurtą interlingvą. Skeptiškesnių vertintojų nuomone, interlingva – tai ne itin originalus ankstesnių dirbtinės tarptautinės kalbos projektų, sukurtų remiantis daugiausia romanų kalbomis, variantas. Vis dėlto kai kurie tarptautiniai mokslininkų, daugiausia medikų, kongresai jau pripažino interlingvą oficialia kalba šalia anglų ir prancūzų. […]

Iš tiesų pasaulio šalių vyriausybės turėtų susitarti ir vieną kurią lengvą dirbtinę kalbą padaryti visose mokyklose privalomą.

Pagal: J. Šukys, Kalbos margumynai, Kaunas 1997, p. 34–41. Fragment według zachowanego TXT arkusza CKE.

Parašykite Jono Šukio teksto santrauką, 40–60 žodžių.

Aleida Assmann
Teisė pamiršti – slenkanti kultūros revoliucija internete?

Internetas sujaukė įprastinį santykį tarp atminties ir užmaršties, iki šiol laikytą visuomenės
atrama. Atminties ir užmaršties dermė, kurią suvokėme kaip savaime suprantamą,
nebegalioja, kai įrašytų duomenų rūšiavimo kontrolę perėmė techninės mašinos. Nuo tada
atmintis nėra vien palaima, – ji tapo prakeiksmu. Tai, kas kokiu nors būdu patenka į internetą,
nebeišnyksta, bėgant laikui negali būti kaip nors sunaikinta.
Išbandžiusi tradicines kaupimo technikas, tokias kaip raštas, knygų spausdinimas,
fotografija, filmai, videojuostos, išradusi internetą, žmonija įsidėjo atminties protezą, kuris
dramatiškai pakeitė visą kultūros struktūrą. […]
Skaitmeninės technologijos pasiūlė paprastą ir efektyvią išsaugojimo formą, kuri visus
ankstesnius pritaikymo metodus nustumia į šešėlį. „Didžioji dalis prarandama“, – ši sena
įžvalga apie atminties dinamiką, perimta iš renesanso knygų ir perduota šiems laikams,
internete prarado svarbą ir neabejotiną akivaizdumą. […] Santykį tarp dabarties ir praeities
skaitmeninės medijos radikaliai pakeitė nuo tada, kai saugojimo laikmenos ėmė vis sparčiau
dvigubėti. Procentinė dalis to, kas šiandien rašoma, kuo dalijamasi, kas fotografuojama
ir išsaugoma „debesyse“, serveriuose, personaliniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose
telefonuose, vis didėja, palyginti su tuo, kas laikoma parengta pakartotiniam naudojimui.
Kiekvienas ir kiekviena, fotografuojantys savo išmaniuoju telefonu, žino, kaip lengva per
trumpą laiką sukrauti didžiules duomenų mases ir sukurti archyvinius fondus. Skaitmeninėje
bazėje judrius ir nejudrius vaizdus, garsus ir tekstus yra paprasta saugoti neribotą laiką.
Tiksliau tariant, atmintis pasidarė tokia pat paprasta kaip ir užmarštis – vienodomis
pastangomis, vos vienu klavišo paspaudimu galima ir išsaugoti, ir ištrinti. Tačiau, pasirodo, tai
klaidingas manymas – kas bent kartą pateko į pasaulinius duomenų srautus, tekančius
iš serverio į serverį, to nepavyks taip paprastai atšaukti. […]
Tokiomis sąlygomis atsirado nauja, nevalinga ir nekontroliuojama atminties forma, kurią
Nietzsche numatė jau prieš 150 metų. Filosofas rašė:
Stebuklas: akimirka, ką tik čia buvusi ir ką tik pasibaigusi, prieš ją nėra nieko, po jos nėra
nieko, vėl grįžta kaip vaiduoklis ir drumsčia vėlesnės akimirkos ramybę.

„Kultūros barai“, 2018, Nr. 12; https://tiny.pl

Žodžiui «sujaukti» iš pirmos pastraipos raskite sinonimą paskutinėje pastraipoje.

Aleida Assmann
Teisė pamiršti – slenkanti kultūros revoliucija internete?

Internetas sujaukė įprastinį santykį tarp atminties ir užmaršties, iki šiol laikytą visuomenės
atrama. Atminties ir užmaršties dermė, kurią suvokėme kaip savaime suprantamą,
nebegalioja, kai įrašytų duomenų rūšiavimo kontrolę perėmė techninės mašinos. Nuo tada
atmintis nėra vien palaima, – ji tapo prakeiksmu. Tai, kas kokiu nors būdu patenka į internetą,
nebeišnyksta, bėgant laikui negali būti kaip nors sunaikinta.
Išbandžiusi tradicines kaupimo technikas, tokias kaip raštas, knygų spausdinimas,
fotografija, filmai, videojuostos, išradusi internetą, žmonija įsidėjo atminties protezą, kuris
dramatiškai pakeitė visą kultūros struktūrą. […]
Skaitmeninės technologijos pasiūlė paprastą ir efektyvią išsaugojimo formą, kuri visus
ankstesnius pritaikymo metodus nustumia į šešėlį. „Didžioji dalis prarandama“, – ši sena
įžvalga apie atminties dinamiką, perimta iš renesanso knygų ir perduota šiems laikams,
internete prarado svarbą ir neabejotiną akivaizdumą. […] Santykį tarp dabarties ir praeities
skaitmeninės medijos radikaliai pakeitė nuo tada, kai saugojimo laikmenos ėmė vis sparčiau
dvigubėti. Procentinė dalis to, kas šiandien rašoma, kuo dalijamasi, kas fotografuojama
ir išsaugoma „debesyse“, serveriuose, personaliniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose
telefonuose, vis didėja, palyginti su tuo, kas laikoma parengta pakartotiniam naudojimui.
Kiekvienas ir kiekviena, fotografuojantys savo išmaniuoju telefonu, žino, kaip lengva per
trumpą laiką sukrauti didžiules duomenų mases ir sukurti archyvinius fondus. Skaitmeninėje
bazėje judrius ir nejudrius vaizdus, garsus ir tekstus yra paprasta saugoti neribotą laiką.
Tiksliau tariant, atmintis pasidarė tokia pat paprasta kaip ir užmarštis – vienodomis
pastangomis, vos vienu klavišo paspaudimu galima ir išsaugoti, ir ištrinti. Tačiau, pasirodo, tai
klaidingas manymas – kas bent kartą pateko į pasaulinius duomenų srautus, tekančius
iš serverio į serverį, to nepavyks taip paprastai atšaukti. […]
Tokiomis sąlygomis atsirado nauja, nevalinga ir nekontroliuojama atminties forma, kurią
Nietzsche numatė jau prieš 150 metų. Filosofas rašė:
Stebuklas: akimirka, ką tik čia buvusi ir ką tik pasibaigusi, prieš ją nėra nieko, po jos nėra
nieko, vėl grįžta kaip vaiduoklis ir drumsčia vėlesnės akimirkos ramybę.

„Kultūros barai“, 2018, Nr. 12; https://tiny.pl

Savo žodžiais paaiškinkite, kas tekste yra «atminties protezas».

Aleida Assmann
Teisė pamiršti – slenkanti kultūros revoliucija internete?

Internetas sujaukė įprastinį santykį tarp atminties ir užmaršties, iki šiol laikytą visuomenės
atrama. Atminties ir užmaršties dermė, kurią suvokėme kaip savaime suprantamą,
nebegalioja, kai įrašytų duomenų rūšiavimo kontrolę perėmė techninės mašinos. Nuo tada
atmintis nėra vien palaima, – ji tapo prakeiksmu. Tai, kas kokiu nors būdu patenka į internetą,
nebeišnyksta, bėgant laikui negali būti kaip nors sunaikinta.
Išbandžiusi tradicines kaupimo technikas, tokias kaip raštas, knygų spausdinimas,
fotografija, filmai, videojuostos, išradusi internetą, žmonija įsidėjo atminties protezą, kuris
dramatiškai pakeitė visą kultūros struktūrą. […]
Skaitmeninės technologijos pasiūlė paprastą ir efektyvią išsaugojimo formą, kuri visus
ankstesnius pritaikymo metodus nustumia į šešėlį. „Didžioji dalis prarandama“, – ši sena
įžvalga apie atminties dinamiką, perimta iš renesanso knygų ir perduota šiems laikams,
internete prarado svarbą ir neabejotiną akivaizdumą. […] Santykį tarp dabarties ir praeities
skaitmeninės medijos radikaliai pakeitė nuo tada, kai saugojimo laikmenos ėmė vis sparčiau
dvigubėti. Procentinė dalis to, kas šiandien rašoma, kuo dalijamasi, kas fotografuojama
ir išsaugoma „debesyse“, serveriuose, personaliniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose
telefonuose, vis didėja, palyginti su tuo, kas laikoma parengta pakartotiniam naudojimui.
Kiekvienas ir kiekviena, fotografuojantys savo išmaniuoju telefonu, žino, kaip lengva per
trumpą laiką sukrauti didžiules duomenų mases ir sukurti archyvinius fondus. Skaitmeninėje
bazėje judrius ir nejudrius vaizdus, garsus ir tekstus yra paprasta saugoti neribotą laiką.
Tiksliau tariant, atmintis pasidarė tokia pat paprasta kaip ir užmarštis – vienodomis
pastangomis, vos vienu klavišo paspaudimu galima ir išsaugoti, ir ištrinti. Tačiau, pasirodo, tai
klaidingas manymas – kas bent kartą pateko į pasaulinius duomenų srautus, tekančius
iš serverio į serverį, to nepavyks taip paprastai atšaukti. […]
Tokiomis sąlygomis atsirado nauja, nevalinga ir nekontroliuojama atminties forma, kurią
Nietzsche numatė jau prieš 150 metų. Filosofas rašė:
Stebuklas: akimirka, ką tik čia buvusi ir ką tik pasibaigusi, prieš ją nėra nieko, po jos nėra
nieko, vėl grįžta kaip vaiduoklis ir drumsčia vėlesnės akimirkos ramybę.

„Kultūros barai“, 2018, Nr. 12; https://tiny.pl

Teksto kalba yra: A. administracinė; B. mokslo populiarioji; C. poetinė.

Aleida Assmann
Teisė pamiršti – slenkanti kultūros revoliucija internete?

Internetas sujaukė įprastinį santykį tarp atminties ir užmaršties, iki šiol laikytą visuomenės
atrama. Atminties ir užmaršties dermė, kurią suvokėme kaip savaime suprantamą,
nebegalioja, kai įrašytų duomenų rūšiavimo kontrolę perėmė techninės mašinos. Nuo tada
atmintis nėra vien palaima, – ji tapo prakeiksmu. Tai, kas kokiu nors būdu patenka į internetą,
nebeišnyksta, bėgant laikui negali būti kaip nors sunaikinta.
Išbandžiusi tradicines kaupimo technikas, tokias kaip raštas, knygų spausdinimas,
fotografija, filmai, videojuostos, išradusi internetą, žmonija įsidėjo atminties protezą, kuris
dramatiškai pakeitė visą kultūros struktūrą. […]
Skaitmeninės technologijos pasiūlė paprastą ir efektyvią išsaugojimo formą, kuri visus
ankstesnius pritaikymo metodus nustumia į šešėlį. „Didžioji dalis prarandama“, – ši sena
įžvalga apie atminties dinamiką, perimta iš renesanso knygų ir perduota šiems laikams,
internete prarado svarbą ir neabejotiną akivaizdumą. […] Santykį tarp dabarties ir praeities
skaitmeninės medijos radikaliai pakeitė nuo tada, kai saugojimo laikmenos ėmė vis sparčiau
dvigubėti. Procentinė dalis to, kas šiandien rašoma, kuo dalijamasi, kas fotografuojama
ir išsaugoma „debesyse“, serveriuose, personaliniuose kompiuteriuose ir išmaniuosiuose
telefonuose, vis didėja, palyginti su tuo, kas laikoma parengta pakartotiniam naudojimui.
Kiekvienas ir kiekviena, fotografuojantys savo išmaniuoju telefonu, žino, kaip lengva per
trumpą laiką sukrauti didžiules duomenų mases ir sukurti archyvinius fondus. Skaitmeninėje
bazėje judrius ir nejudrius vaizdus, garsus ir tekstus yra paprasta saugoti neribotą laiką.
Tiksliau tariant, atmintis pasidarė tokia pat paprasta kaip ir užmarštis – vienodomis
pastangomis, vos vienu klavišo paspaudimu galima ir išsaugoti, ir ištrinti. Tačiau, pasirodo, tai
klaidingas manymas – kas bent kartą pateko į pasaulinius duomenų srautus, tekančius
iš serverio į serverį, to nepavyks taip paprastai atšaukti. […]
Tokiomis sąlygomis atsirado nauja, nevalinga ir nekontroliuojama atminties forma, kurią
Nietzsche numatė jau prieš 150 metų. Filosofas rašė:
Stebuklas: akimirka, ką tik čia buvusi ir ką tik pasibaigusi, prieš ją nėra nieko, po jos nėra
nieko, vėl grįžta kaip vaiduoklis ir drumsčia vėlesnės akimirkos ramybę.

„Kultūros barai“, 2018, Nr. 12; https://tiny.pl

Kodėl atmintis tapo prakeiksmu? Pažymėkite TAIP arba NE: 1. Atmintį kontroliuoja mašinos; 2. Užmarštis skaitmeninėje erdvėje neįmanoma; 3. Skaitmeniniame archyve laikas negalioja; 4. Laikmenų apimtis padvigubėjo.

Pasirinkite vieną iš dviejų temų ir parašykite ne trumpesnį kaip 250 žodžių rašinį. Visas užduoties tekstas pateiktas žemiau.