Język litewski 2024 — poziom podstawowy

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Remdamiesi tekstu paaiškinkite antraštės pavadinimą „Vilnietės topografija“.

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Kuriai grupei priskirtini žodžiai „padjezdas“, „padvalas“, „univermagas“? Pasirinkite atsakymą iš A–D.

• A.vulgarizmai
• B.barbarizmai
• C.archaizmai
• D.neologizmai

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Į kuriuos klausimus rasite atsakymus pirmoje pastraipoje? 1. Ką reiškia žodis padjezdas? 2. Kaip tarpusavyje bendravo namo gyventojai? 3. Ar vaikai laukdavo sovietinių švenčių? Pažymėkite TAIP arba NE.

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Koks yra šio teksto stilius? Pasirinkite atsakymą iš A–D. Pateikite vieną argumentą.

• A.publicistinis
• B.mokslinis
• C.buitinis
• D.literatūrinis

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Remdamiesi straipsnio paskutine pastraipa pabaikite sakinį. Dabartiniai Vilniaus gyventojai… Pasirinkite A–D.

• A.jau susigrąžino miesto praeitį.
• B.jau išgyveno brendimo laikotarpį.
• C.turi prisijaukinti miesto praeitį.
• D.turi gilias miesto kultūros tradicijas.

Laima Laučkaitė
Vilnietės topografija

Esu Vilniaus centro vaikas, naujuosius rajonus iki šiol pažįstu prastai. Mano Vilnius prasidėjo nuo Mokslininkų namų, kuriuose užaugau sovietmečiu, šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Prabangus stalininis neoklasicistinis pastatas prie Lenino/Lukiškių aikštės su bokšteliu, paradine ir „prastąja“ laiptinėmis, mediena inkrustuotais liftais, žaliu kiemu su neveikiančiu fontanu ir sporto aikštynu. […] Namas, skirtas akademinei bendruomenei, universiteto darbuotojams, funkcionavo sovietiškai: gyvenamojo ploto trūko, tad tik akademinės, partinės vadovybės šulai užėmė visą butą, į kitus sukėlė po kelias šeimas, kurios dalijosi komunaliniais patogumais. […] Santykiai tarp Mokslininkų namų gyventojų buvo pagarbūs, mandagūs , bet šalti; jie niekada nėjo vieni pas kitus į svečius, kartu nešventė švenčių. Tėvai artimiau bendravo tik su senais pažįstamais, kuriais galėjo pasitikėti. […] Bet vaikams suaugusiųjų pasaulis nerūpėjo, mudvi su seserimi Dalia draugavom su kaimynų mergaitėmis, – neišskiriama žaidimų gauja išlakstėm, išlandžiojom visus namo užkampius, padjezdus ir padvalus, tik Mokslininkų namų bokštelio neįveikėm, jis visada buvo užrakintas. Laukdavom sovietinių švenčių, triukšmingų Gegužės 1-osios ar Spalio perversmo metinių paradų, kurie žygiavo pro mūsų namus, nes ta proga prie gatvės pastatydavo vežimėlius, prekiavusius balionais, saldainiais, ledais. Sovietmetis buvo kupinas tokių indoktrinacijų ir propagandos, bet buvo ir kitokių patirčių.

Ankstyvosios vaikystės žemėlapis dengė patį miesto centrą, mama vesdavo į viliojančią žaislų krautuvę A. Vienuolio gatvėje, į maisto prekių parduotuvę kitapus bažnyčios, pramintą „amerikonų“ parduotuve, nes ji buvo name, sovietų pastatytame reemigrantams iš Pietų Amerikos. Kartais mintimis keliauju per išnykusį buitinį Lenino/Gedimino prospektą: čia buvo daržovių, čia „sifonų pildymo“, čia dietinių produktų „ABC“, čia pieno, čia plokštelių, toliau – audinių, mėsos parduotuvės, gastronomas, univermagas, virtęs „Vaikų pasauliu“. Ir, žinoma, „Svajonė“: blankiai atsimenu jos puošnią XX a. pradžios įrangą, lentynas su mediniais saldainių stalčiukais, ryškiai – modernią, šiuolaikišką metamorfozę septinto dešimtmečio pradžioje. Ta parduotuvė kvepėjo kava ir šokoladu, o palypėjus į pusaukštyje įrengtą bufetą galėjai smaguriauti kava, balinta kondensuotu pienu, ir „Sostinės“ tortu. Dabar čia McDonald’s […].

Sovietmečio vaikiškų pramogų lokacijoms priklausė Gedimino kalnas per sekmadienio pasivaikščiojimus su tėvais, medinės sūpynės Jaunimo sode, vaikiškas Vingio parko geležinkelis, žiemos džiaugsmai Jaunimo stadiono čiuožykloje (dabartinio Seimo vietoje), slidinėjimas Sapieginės kalvose, vaikiški spektakliai Akademiniame dramos teatre ar Jaunimo teatre Profsąjungų rūmuose. Buvau viena pirmųjų tik ką pastatytos Respublikinės (dabar Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo) bibliotekos lankytojų: net dabar jaučiu masyvių fasadinių durų sunkumą ir vaikų literatūros skaityklos kvapą, kurį skleidė šviežiai atspaustos knygelės, o gal naujų, lengvų medinių baldų lakas.

Lietuvių šaknys ir mentalitetas valstietiški. Dabartiniai vilniečiai tebėra paaugliai be gilesnių miesto kultūros tradicijų, jų dar laukia brendimo metai. Vienas iš brendimo būdų yra praeities prijaukinimas, „kitos“, „svetimos“ miesto atminties sugrąžinimas, pavertimas „sava“, ir džiaugiuosi, kad paskutiniais dešimtmečiais tas pažinimas smarkiai pagilėjo, išsiplėtė. O mano vaikystės Vilnius pamažu nyksta. Nieko nepadarysi, miestas keičiasi, turi keistis.

Pagal: https://nzidinys.lt (fragment w arkuszu CKE MMLL-P0-100-A-2405, s. 5–6).

Parašykite pateikto teksto santrauką (40–60 žodžių).

Perskaitykite pateiktą Martyno Mažvydo kūrinio Katekizmas ištrauką.

Broliai seserys, imkiat mani ir skaitykiat
Ir tatai skaitydami permanykiat.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nū ko tėvai niekada neregėjo,
Nū šitai vis jūsump atėjo.
Veizdėkiat ir dabokiatėse, žmonės visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkiat,
O jūsų ūkiūsu šeimyną mokykiat.
Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,
Visa širdžia tur tą Dievo žodį mylėti.
Jei, broliai, seserys, tus žodžius nepapeiksit,
Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit.
Visuosu daiktuosu palaimą turėsit.
Šituo mokslu Dievą tikrai pažįsit
Ir dangaus karalystėsp prisiartysit.

http://www.šaltiniai.info

Pabaikite sakinį: pagrindinė Mažvydo kūrinio ištraukos kompozicijos ašis yra…

• A.palyginimas.
• B.anafora.
• C.personifikacija.
• D.inversija.

Perskaitykite pateiktą Kazio Binkio eilėraštį Vėjavaikis ir atsakykite į klausimus.

Kazys Binkis
Vėjavaikis

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.
Gulbės – kelią!
Gervės – kelią!
Debesų kelių didžiuoju
Aš važiuoju!
Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištįsus.
Mano vėtra kai padūko –
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.
Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju…
Lik, pavasari, tarp pievų!
Gaudyk savo varles, sliekus…
Paukštės ilstančios, – sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

http://antologija.lt

Kuriai srovei priskiriama K. Binkio kūryba? 1. Romantizmui. 2. Simbolizmui. 3. Futurizmui. Pažymėkite TAIP arba NE.

Perskaitykite pateiktą Vydūno kūrinio Tėvynė ir žmogus ištrauką ir atlikite užduotį.

Atklydėlio iš svetur siela alsuoja visai kitaip. Jis negyvena tėvynės gyvenimu, nesuvokia
jos turinio nei esmės, nejaučia jos gamtos nei žmonių, o tėvynė negyvena su juo. Jis
visuomet lieka nuošaly, gyvena atskirai nuo jos erdvės, nors būtų išgyvenęs šioje žemėje
šimtmečius. Išties, tėvynė – tai erdvė tam tikrame laike. Tačiau su ja suvienija žmogaus
prigimties ypatumai. Tėvynėje, savo jaunystės erdvėje, žmogus pradeda įsisąmoninti savo
būtį. Sąmonei bręstant išauga žmogaus gyvenimo turinys, išauga visas pasaulis. Tėvynėje –
augimo ir tapsmo pradžia.
http://www.šaltiniai.info

Remdamiesi ištrauka ir visu Vydūno kūriniu savo žodžiais paaiškinkite teiginį „Tėvynėje – augimo ir tapsmo pradžia“.

Perskaitykite pateiktą Antano Vienuolio kūrinio Paskenduolė ištrauką ir atlikite užduotį.

Antanas Vienuolis
Paskenduolė

Apkabino Veronika šunį abiem rankom už kaklo, prispaudė prie savęs ir, padėjusi ant jo
galvos smakrą, pravirko taip, kaip niekados dar nebuvo verkusi.
Verkė jau ne savo bėdos, ne gėdos ir ne sumušta esanti, tik verkė, kad tie visi artimi geri
žmonės, visi dėdės, tetulės, draugės, lipšnūs berneliai, kuriems ji taip rūpėjo, kurie ją taip
mylėjo, dabar ją taip skaudžiai išjuokė, nužemino ir kaip nenaudėlę ar kokią išgamą amžinai
išstūmė iš savo tarpo. Verkė, kaltės nežinodama, verkė, dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta,
o drauge su ja verkė ir toji gedulinga mėnulio šviesa, ir paslaptinga tyla, ir liūdnai po miglotus
laukus mėnesienoj glūdinėjanti, it graži nuskriausta mergaitė našlaitė, Anicoko daina.
Staiga šmėstelėjo jos galvoje gyvais paveikslais kitos panašios naktys, šmėstelėjo meilus
bernužėlis, meilūs žodeliai, meilė, malonė, viltis, pasitikėjimas… Visa tai atsiminusi, atstūmė
nuo savęs šunį, atsistojo sutvirtėjusi, sveika, puikybės pilna ir, perlipusi per tvorą į daržą,
nuėjo rugių lauku…
– Ar pablūdo mergina, ar kurių norų – viena naktį po laukus vaikščioja! – tarytum pratarė
iš po debesėlio pasirodęs mėnulis ir, susirūpinęs savo neatidėliotinais darbais, šmukštelėjo
po kitu.
O mergina, vienplaukė, palaidomis kasomis, atlapu kaklu, smulkiu, bet tvirtu žingsniu ėjo
toliau, artyn prie ežero.

http://antologija.lt

Kur slypi Veronikos drama? Pateikite dvi priežastis.

Perskaitykite pateiktą Jono Biliūno kūrinio Vagis ištrauką ir atlikite užduotį.

Jonas Biliūnas
Vagis

Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna
atsidavęs. Ne kartą jau rengiaus taip padaryti… Bet viena tik mintis, kad galiu kalėjiman
pakliūti arba būti išsiųstu, kad galiu savo ūkį pražudyti, savo pačią ir vaikus nelaimingais
padaryti, – visados nuo to žingsnio mane sulaikydavo.
Galbūt prisipažinęs ir liuosas būčiau palikęs, gal ir nieko bloga nebūtų man padarę, bet
kaip tik ateidavo galvon mintis, kad gali prisieiti savo kraštą palikti, jo nebepamatyti, – visas
drebėjau… ir tylėjau. Žinojau, kad pakliuvęs ne tik pražūčiau, bet ir iš tiesų gal tikru
žmogžudžiu iš tenai išeičiau, nes kalėjimai juk nepataiso žmonių, tik visai juos pagadina.
O aš juk ieškojau ir ieškau: savo sąžinės nuraminimo, o ne dar didesnio jos sutepimo. Juk aš
tik savo savastį gyniau… Kitos išeigos neturėjau, jeigu nenorėjau pats būti užmuštas… Tegul
jis ir iš bado vogė, – vis tiek būtų mane užmušęs…
Tyliu ir dabar. Nenoriu ir bijau, senatvės susilaukęs, savo kraštą palikti, su šeimyna
persiskirti. Netikiu, kad baisus kalėjimas galėtų mano dūšiai nekaltybę sugrąžinti, sąžinę
nuraminti. Tokio sąžinės nuraminimo ieškau tik išpažintyje, maldoje, darbuose ir pas savo
kaimynus, kuriems savo širdies žaizdas atidengiu…
http://antologija.lt

Kokios priežastys trukdė prisipažinti padarius nusikaltimą? 1. Nerimas dėl artimųjų likimo. 2. Baimė netekti kaimynų pagarbos. 3. Baimė prarasti turtą. Pažymėkite TAIP arba NE.

Perskaitykite pateiktą ištrauką ir atsakykite į klausimus.

Pinčukas norėjo savo sužadėtinę meiliai apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai
atstūmė.
– Kaip tavo? – nejuokais supyko. – Kas tau galėjo mane pažadėti?
– Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! – atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas
ar paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę už šimtakvoldžio sijono.
Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai buvo nubaustas.
Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas
už ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo kuo greičiau ištrūkti
iš po šimtakvoldžio sijono, bet kaip tyčia skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse
ir sugriuvo po Uršulės kojomis.
Tai Uršulė, nieko nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio sijono (laimė,
devynis buvo užsisegusi), tiktai baisiai įtūžusi, užkūrė tokią pirtį Pinčukui, kad tas unkštė
ir prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti. Gal būt, Uršulė būtų visai užniurkiusi Pinčuką,
bet tas, neturėdamas kur dėtis, praplėšė sijono klostes ir smuko į liūno dugną, traukdamas
paskui ir Uršulę.
http://antologija.lt

Iš kurio lietuvių literatūros kūrinio yra ši ištrauka? Parašykite autorių ir kūrinio pavadinimą.

Perskaitykite pateiktą Kazio Bradūno eilėraštį ir atlikite užduotį.

Kazys Bradūnas
Svetimoji duona

Man svetimą duoną valgant,
Kąsnį baisiai nuryti sunku,
Kai aš ją, kaip šventąją algą,
Ne iš žemės – iš rankų imu.

Ir akyse vis vakaro vaizdas –
Saulė leidžias… sodyba… kerčia…
Krosnies dūmai dar palube sklaidos,
Kvepia duona, šilta ir šviežia…

O dabar, man svetimą valgant,
Kąsnį baisiai nuryti sunku,
Kai aš jį, kaip šventąją algą,
Ne iš žemės – iš rankų imu.
http://www.saltiniai.info

Suformuluokite pagrindinę eilėraščio mintį.

14 užduotis (0–30)

Pasirinkite vieną iš pateiktų temų ir parašykite rašinį.

• Rašinyje apsvarstykite temoje iškeltą problemą. Pateikite ir savo nuomonę bei ją
pagrįskite.
• Svarstydami pateikite argumentų, remdamiesi temoje nurodytu literatūros kūriniu ir
kitu pasirinktu lietuvių literatūros tekstu.
• Jūsų rašinio apimtis turi būti ne mažesnė kaip 250 žodžių.
• Pasirinktos temos numerį įrašykite langelyje.
• Rašinį rašykite nurodytame lauke. Nerašykite paraštėse.
• Rašinį rašykite lietuviškai.

1 tema
Ar jaunystė – tai gražiausias žmogaus gyvenimo laikas? Svarstykite ir pagrįskite savo
nuomonę remdamiesi pateiktu Salomėjos Nėries eilėraščiu Žvaigždė – jaunystė bei
kitu pasirinktu lietuvių literatūros kūriniu.

Salomėja Nėris
Žvaigždė – jaunystė

Vieną akimirką mano jaunystė,
Lyg žaibas jaunas –
Širdį ugniniais sparnais suvystė,
Užliejo kraują.

Ir mano dienos – žėrinčios ašaros
Laumių akyse, –
Ir jų kaip vėjų – vėjų pavasario
Nesuvaikysi!

Ir nebijau aš girioj pasiklysti,
Jūroj paskęsti, –
Nes man žadėjo žvaigždė jaunystė
Niekad negesti.
[1927]

Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija, Vilnius1991.

2 tema
Žmogaus ir gamtos harmonija. Svarstykite remdamiesi Antano Baranausko poema
Anykščių šilelis ir kitu pasirinktu lietuvių literatūros kūriniu.

Pasirinkite vieną iš pateiktų temų ir parašykite rašinį lietuviškai (ne mažiau kaip 250 žodžių). Abiejų temų sąlygos ir eilėraštis pateikti žemiau.