Język litewski 2020 — poziom rozszerzony — Formuła 2015

Autorski model — temat 1 (nie jest pracą CKE):

Kada darbas padeda žmogui išlikti?

Marcelijus Martinaitis tekste „Laimingi pavargę“ klausia, kodėl vienoks nuovargis žmogų pripildo ramybės, o kitoks palieka tuštumą ir pyktį. Autorius darbą supranta ne vien kaip būdą užsidirbti. Jam tai pasaulio pažinimas, ryšys su gamta ir bendruomene, kultūros perdavimas bei asmenybės apsauga. Sutinku su šiuo požiūriu, tačiau prasmingas yra ne bet koks užsiėmimas: darbui reikia laisvos valios, moralinės krypties ir suvokiamo rezultato.

Martinaitis fizinį ir protinį darbą suartina. Žemdirbys, sportininkas ir poetas skirtingai naudoja kūną bei protą, bet visi gali pajusti ritmą, susikaupimą ir gerai užbaigto veiksmo džiaugsmą. Todėl nuovargis kartais tampa „dvasios ir kūno švente“. Žmogus jaučia, kad išnaudojo savo galimybes ir paliko pėdsaką pasaulyje. Tokia patirtis nuramina, nes pastangos turi pradžią, pabaigą ir prasmę.

Autorius taip pat sieja darbą su tautos išlikimu. Karta kartai perduoda ne tik pagamintus daiktus, bet ir kalbą, papročius, darbo būdus. Šią mintį papildo Kristijono Donelaičio „Metai“. Būrai gyvena pagal metų laikų ciklą: sėja, pjauna, ruošiasi žiemai. Darbas palaiko bendruomenę ir jos moralinę tvarką, o tinginystė kritikuojama ne vien dėl ekonominės žalos. Kas atsisako bendros pareigos, tas silpnina tarpusavio pasitikėjimą ir paveldėtą gyvenimo ritmą.

Vis dėlto Martinaitis aiškiai skiria laisvai pasirinktą darbą nuo prievartos. Okupacinių režimų prievolės ir bausmės atėmė darbo šventumą, paliko tik būtinybę fiziškai išlikti. Tai svarbi pataisa romantizuotam darbštumo vaizdui. Veikla, kuri žemina žmogų ar tarnauja blogiui, nekuria asmenybės vien todėl, kad reikalauja pastangų.

Šią ribą galima pamatyti Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis veikėjas dirba dėl lietuviško žodžio: knygos rengimas reikalauja ilgo, ne visada matomo triūso. Jo veikla prasminga, nes siekia, kad bendruomenė galėtų skaityti gimtąja kalba ir perduoti ją ateičiai. Tačiau asmeninė Mažvydo drama primena, kad vieša misija neatleidžia nuo atsakomybės artimam žmogui. Kilnus tikslas nepanaikina darbo kainos ir moralinių prieštaravimų.

Martinaičio tekstas įtikina, kad žmogui būtina veikti, bet pats judėjimas dar nėra vertybė. Autorius perspėja apie tuščią, piktą aktyvumą, nesusijusį su kultūra, dorove ir žinojimu. Šiuolaikiniame pasaulyje galima būti nuolat užsiėmusiam ir vis tiek nežinoti, ką sukūrei. Todėl svarbu klausti ne tik „kiek padariau?“, bet ir „kam tai tarnauja?“

Darbas padeda išlikti, kai sujungia gebėjimus, atsakomybę ir prasmingą tikslą. Jis gali suteikti ritmą asmens gyvenimui, išsaugoti bendruomenės atmintį ir leisti patirti kūrybos džiaugsmą. Tačiau be laisvės ir dorovės darbas virsta prievarta arba tuščiu judėjimu. Tik sąmoningai pasirinkta ir gerai užbaigta veikla leidžia žmogui pavargti laimingai.

Autorski model — temat 2 (nie jest pracą CKE):

Du laivai ir žmogaus kelionės kryptis

Maironio eilėraštį „Ant Drūkšės ežero“ ir Kazio Bradūno „Baladę apie dievišką žmogų“ sieja kelionės vandeniu motyvas. Abiejuose kūriniuose laivas tampa žmogaus gyvenimo vaizdiniu, tačiau išvada skirtinga. Maironio subjektą iš vienatvės išgelbsti artimas ryšys, o Bradūno žmonija, nors gausi, protinga ir beveik sudievinta, lieka be vairo. Taigi pirmasis tekstas kalba apie kryptį, atrastą bendrystėje, antrasis — apie krypties praradimą minioje.

Maironio pradžia pabrėžia vienišumą. Gyvenimas pavadinamas taku, kuriuo jaunam žmogui sunku keliauti be draugo. Aplinkui esantys žmonės yra „svetimi“, todėl fizinė minia nepašalina dvasinės izoliacijos. Pakartojimas „liūdna“ ir žodžiai „vien vienam“ sustiprina uždarą, slogią būseną.

Antroje strofoje erdvė pasikeičia. Mėnuo, jazminų kvapas, žalios bangos ir tyla sukuria harmoningą peizažą. Svarbiausias pokytis slypi įvardyje „mus“: laivelis jau supa du žmones. Gamta ne tik puošia susitikimą, bet ir leidžia subjektui atsitraukti nuo triukšmo bei vargų, kad jis galėtų priimti kito žmogaus artumą.

Trečioje strofoje ištiesta ranka ir atverta širdis įtvirtina ryšį. „Bendros žvaigždės“ metafora suteikia kelionei kryptį, kurios trūko pradžioje. Ateitis gali juoktis arba skaudinti, tačiau subjektas jaučia „už du“. Bendrystė nepanaikina galimos kančios, bet padvigubina atsakomybę ir suteikia drąsos ją pasitikti.

Bradūno eilėraštyje perspektyva priešinga. Kalbama ne apie vieną porą, o apie milijonus panašių, protingų ir „dieviškai gražių“ veidų. Hiperbolė ir ironija kuria tariamai galingos žmonijos paveikslą. Žmonės plaukia žemės laivu per beribę visatą, „viską žino, viską mato“, tačiau staiga paaiškėja, kad laivas neturi vairo.

Ši puenta sugriauna ankstesnį žmogaus sudievinimą. Žinios ir technologinė galia negarantuoja moralinės krypties. Kylanti banga reiškia grėsmę, prieš kurią vien išdidus savęs vertinimas yra bejėgis. Baladės forma leidžia šį paradoksą pateikti glaustai: klausimas apie žmogaus atsiradimą išauga į klausimą, kas vadovauja visos žmonijos kelionei.

Skiriasi ir abiejų tekstų kompozicija. Maironis nuosekliai juda nuo „aš“ vienatvės per „mus“ iki gebėjimo jausti „už du“. Taisyklingos strofos ir melodingas peizažas atitinka atkurtą harmoniją. Bradūnas renkasi trumpas dvieiles, nutrūkstantį pasakojimą ir daugtaškius. Forma primena nestabilų judėjimą, o paskutiniai du sakiniai netikėtai atveria katastrofos galimybę.

Abu kūriniai teigia, kad gyvenimo kelionei reikia daugiau negu paties judėjimo. Maironio laivelis turi simbolinę žvaigždę — pasitikėjimą kitu žmogumi ir bendrą atsakomybę. Bradūno žemės laivui tokios krypties stinga, nes milijonai atskirų „dievų“ nesukuria bendro vairo. Todėl tikra žmogaus galia atsiskleidžia ne savęs sudievinime, bet gebėjime pripažinti ryšį, ribas ir atsakomybę už bendrą kelią.

Modele są pierwszą redakcją do niezależnej recenzji języka litewskiego, treści i punktacji. Nie są oficjalnymi odpowiedziami CKE ani gwarancją 40 pkt; zdający wybiera jeden temat.