Zadanie 1
40 pktJęzyk litewski — odpowiedź według zasad CKE
Dwa alternatywne tematy i teksty
Temat 1: znaczenie domu i bezdomności. Temat 2: porównanie dwóch wierszy o wojennej amputacji i bólu.
Pełne polecenie i materiały
Wybierz jeden temat i napisz wypracowanie.
1 tema. Remdamiesi pateikta ištrauka suformuluokite problemą ir ją išnagrinėkite.
Remkitės Regimanto Tamošaičio apmąstymais ir kitais kultūros tekstais. Jūsų
rašinio apimtis turi būti ne mažiau negu 300 žodžių.
Regimantas Tamošaitis
Namai ir benamystė literatūroje
Namai – regis, aktualiausia socialinė ir ekonominė šių dienų žmogaus problema.
Šiandien už namus, kurie bent jau Vilniuje kainuoja milijonus, žmogus turi paaukoti beveik
visą savo gyvenimą. Tai – fizinė erdvė, būstas, būtina žmogiškosios egzistencijos sąlyga.
Turėti namus yra ir būtina, ir gera. Ypač – savo. Kaip dainuodavo „Hiperbolė“: „Gera turėti
namus!“ Prie namų ir žolė žalesnė, dainuojama kitoje angliškoje dainoje. Dėl tokios
egzistencinės būtinybės namų sąvoka nuo seniausių laikų apaugo simbolinėmis reikšmėmis,
tai – vienas svarbiausių kultūros archetipų ir literatūros temų. Todėl namai turi eilę
archetipinių, simbolinių, mitologinių, metafizinių ir teologinių konotacijų.
Namai, sakyčiau, yra ne tiek fizinė erdvė, kiek žmogiškųjų santykių kūrimosi vieta. Ne bet
kuri buveinė gali būti vadinama namais. Kalėjimo niekaip nepavadinsi namais, nors ten gali
būti visi civilizuoti patogumai ir saugaus gyvenimo sąlygos.
Todėl namai pirmiausia yra žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta, kur asmuo gali
jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasitikima, kur ir jis pats gali
realizuoti savo poreikį rūpintis, globoti, mylėti. Kitaip pasakius, namai yra žmogaus prasmės
ir vertės vieta. Tai nebe pasaulio reikšmių, bet prasmių laukas, nebe vien faktų, bet ir
vertybių vieta – metafizinė žmogiškumo erdvė. Sakyčiau dar taip – apriorinė1 žmogiškumo
kategorija. Be žmogiškų namų nėra žmogaus.
Namuose žmogus gimsta, subręsta, įsimyli, tuokiasi, augina vaikus. Pagaliau ramiai
miršta. Namai – gyvybės ratas. Be tikrų namų visi tie žmogiškieji reikalai lyg nereikšmingi,
atsitiktiniai. Tarsi jie ir yra, bet kažkokie netvarūs, nepatikimi. Pats žmogus be namų yra
nevisavertis.
Be žmogiškų santykių šilumos bet kokie namai yra nieko verti. Vienas mano pažįstamas,
mirus jo tėvams, gyvena pats sau vienas dideliame name. Tačiau jo buveinė greičiau
primena kapą nei žmogaus namus. Jie šalti ir nejaukūs, laikini kaip bendrabutis, į juos
nesinori įžengti.
Didysis archetipų meistras Kristijonas Donelaitis namus taip pat susieja su gyvybės
dėsniu – parskridęs gandras su savo gaspadine pirmiausia puola rūpintis namais: „Ogi
namus naujus, užpernai tikt budavotus, / Rado ant visų kampų permier pagadintus. Todėl tuo
abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“.
Namų idėja pirmiausia suaugusi su šeimos sąvoka. Taip pat ji turi ir laiko, žmogiškos
istorijos matmenį. Namų idėjoje slypi aristokratiškumo, giminės tęstinumo, paveldimumo
reikšmė. Elitinėje miesto kultūroje tai herbu paženklinti kilmingų dinastijų ar giminių namai,
tradicinėje kaimo kultūroje šis tęstinumas, giminės reikšmė yra pririšti prie žemės, prie
sodybos. Žemaitijoje namai ir vadinami gyvenimu. Šiuolaikinis miesto žmogus tos tradicijos
kaip ir nebeturi – nei jis miesto aristokratas, nei savo senolius menantis kaimietis, – jis yra
galai žino kas, kažkoks civilizacijos anonimas. Vietoj namų jausenos nešiojasi „egzistencinį
nerimą“. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai yra lyg ištremtas, lyg išmestas į pasaulį. […]
1 Apriorinis – nepriklausantis nuo patyrimo.
Dar yra ir estetinis namų aspektas. Man, pavyzdžiui, tikri namai visada turėjo būti šalia
upės. Lėkštoje lygumoje įsikūrę žmonės, mano nuomone, ir patys lėkšti savo dvasia. […]
O mano mamai tikri namai būtinai turėjo būti greta miško – be medžio normalaus
gyvenimo ji negalėjo net įsivaizduoti. Todėl savo namų aplinką ji pavertė tikromis džiunglėmis
– vietoj normalaus daržo buvo pilna visokių nenaudingų, bet užtat gražių medžių: šaltekšniai,
ožekšniai, kukmedžiai, klevai, beržai, riešutmedžiai – aibė medžių. Ten būdavo gera. […]
Kitiems žmogaus namai turi būti susieti su kultūrinėmis vertybėmis, su istorine atmintim,
architektūra. […]
O mūsų literatūroje namų mitologija turi – ar bent turėjo – stiprias tradicijas.
Pagal: Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, Arvydas Šliogeris, Vytautas Rubavičius, Namai ir benamystė
literatūroje, http://www.tekstai.lt
2 tema. Interpretuokite ir palyginkite pateiktus eilėraščius. Jūsų rašinio apimtis turi
būti ne mažiau negu 300 žodžių.
Justinas Marcinkevičius
Baladė apie koją
Kartą grįžo žmogus iš karo
ir parsinešė didelį randą.
Ir dabar jis nieko nedaro:
ieško kojos – ir jos neranda.
O jo koja kažkur gal šoka,
ir kareivis jai skersgatvy groja.
Žmonės numeta menką varioką
už nepaprastai didelę koją.
Ak, ta koja! Ji viską mokėjo.
Tokią koją nešiot ne gėda.
O svarbiausia – ji ėjo. Ėjo!
Ir kaip visos turėjo pėdą.
Prasiskirkite, žemės klodai,
Paklausykit – kareivis groja:
paprastai, ilgesingai, vienodai.
Ir ne smuiką laiko, o koją.
1962
J. Marcinkevičius, Raštai, t. 1, Eilėraščiai, Vilnius 1982, p. 88.
Marcelijus Martinaitis
Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoje kojoje
– Joje yra kažkas man nesuprantamas,
didesnis už ją pačią:
siekia Australiją, Japoniją,
Antarktidą.
Jos skausmas sugrįžta iš kitos žemės pusės,
aplėkęs visą pasaulį.
Iš medinio ramento šerdies
plinta kažkas japoniškai,
angliškai,
rusiškai, vokiškai…
Tas šaltas, baisus, negyvas
smelkias į valgį,
į drabužius,
į vandenį,
kiaurai gręžias per žemę –
viską apnuodydamas.
Kai kur nors išvažiuoju,
ir tenai randu vis tą patį:
po visą žemę
pasklido
mano nutraukta koja.
Tas baisus,
man nesuprantamas kojoje,
po tolimiausius kraštus
išnešioja skaudėjimą –
lyg pasaulinis karas.
Ir akys nemato,
kur baigiasi koja,
rankos nebesiekia galvos,
o žodžiai pasklinda toliau,
negu galiu juos išgirst:
žodžiai atsiskiria nuo kalbos.
Taip viskas pasikeitė,
sumenko galvojimas,
kad nėr man kur dėtis pasauly
nuo savo nutrauktos kojos.
M. Martinaitis, Kukučio baladės, Vilnius 2012, p. 9–10.
Pasirinkite vieną iš dviejų temų ir parašykite ne trumpesnį kaip 300 žodžių rašinį. Abu temos variantai ir visi tekstai pateikti žemiau.
Pokaż dwa modele i omówienie
Autorskie modele — wybierz tylko jeden temat (nie są pracami CKE).
TEMAT 1 — WYPOWIEDŹ ARGUMENTACYJNA
Namai – ne vien sienos
Regimanto Tamošaičio tekste „Namai ir benamystė literatūroje“ svarstoma, kas paprastą būstą paverčia tikrais namais. Autorius pripažįsta, kad žmogui reikia fizinės erdvės, tačiau svarbiausiu namų turiniu laiko santykius, saugumą, atmintį ir galimybę rūpintis kitu. Sutinku su šia mintimi: pastatas gali apsaugoti nuo šalčio, bet be artumo ir atsakomybės jis lieka tik laikina buveinė. Kita vertus, namų jausmą žmogus kartais išsaugo net tada, kai praranda gimtąją vietą.
Tamošaitis namus vadina „žmogiškumo erdve“. Juose asmuo turi jaustis laukiamas, mylimas ir gerbiamas, bet taip pat pats gali globoti kitus. Todėl vien materialinis komfortas negarantuoja pilnatvės. Didelis namas po tėvų mirties tekste primena kapą, nes jame nutrūko gyvi ryšiai. Šis pavyzdys rodo, kad namai kuriami ne daiktų kiekiu, o kasdieniu bendrumu.
Kristijono Donelaičio „Metuose“ namų tvarkymas siejamas su gyvybės ciklu. Sugrįžę gandrai taiso per žiemą apgadintą lizdą, o jų darbas primena žmogaus pareigą nuolat atkurti savo pasaulį. Namai čia nėra baigtas turtas, kurį pakanka turėti. Jie gyvuoja tik tada, kai šeimininkai juos prižiūri, dalijasi darbais ir priima metų kaitą. Šis vaizdas patvirtina Tamošaičio teiginį, kad namai sujungia erdvę, laiką ir atsakomybę.
Kitokią namų reikšmę atskleidžia Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Antanas Garšva gyvena Niujorke ir dirba lifto operatoriumi, tačiau svetimas miestas netampa dvasiniais namais. Herojų lydi lietuvių kalba, vaikystės prisiminimai ir prarastos kultūros vaizdai. Fizinį būstą jis turi, bet išgyvena egzistencinę benamystę, nes negali suderinti praeities, dabartinio vaidmens ir kūrybinio pašaukimo. Šis pavyzdys įrodo, kad žmogus gali būti benamis net po stogu.
Namų ir istorijos ryšys svarbus ir Jono Biliūno „Liūdnoje pasakoje“. Petro ir Juozapotos gyvenimą sugriauna 1863 metų sukilimo smurtas. Prarandamas ne tik šeimos saugumas: suyra būsimo bendro gyvenimo planas, pasitikėjimas pasauliu ir pati Juozapotos tapatybė. Namų netektis tampa istorijos padarytos žaizdos ženklu. Kūrinys parodo, kad politinė prievarta paliečia žmogų tada, kai įsiveržia į jo artimiausią erdvę.
Vis dėlto namai nėra uždara tvirtovė, ginanti nuo visų svetimųjų. Tikra namų šiluma leidžia priimti kitą ir kartu išsaugoti savo kalbą bei atmintį. Jei prisirišimas virsta vien daiktų saugojimu, išnyksta Tamošaičio pabrėžta žmogiškoji prasmė. Todėl namus reikia suprasti kaip santykį: su artimaisiais, ankstesnėmis kartomis, kraštovaizdžiu ir kultūra.
Taigi namų pilnatvę kuria fizinė vieta ir dvasinis ryšys, tačiau antrasis yra svarbesnis. Donelaičio gandrai namus atnaujina darbu, Škėmos Garšva kenčia dėl prarasto kultūrinio pagrindo, o Biliūno herojai patiria istorijos sugriautą šeimos pasaulį. Šie tekstai patvirtina, kad be saugumo, atminties ir tarpusavio rūpesčio žmogui sunku jaustis visaverčiam.
TEMAT 2 — INTERPRETACJA PORÓWNAWCZA
Asmens žaizda ir pasaulio skausmas
Justino Marcinkevičiaus „Baladėje apie koją“ ir Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoje kojoje“ amputuota koja tampa karo paliktos žaizdos simboliu. Abu poetai pasitelkia groteską: kūno dalis tarsi atsiskiria nuo žmogaus ir pradeda savarankišką gyvenimą. Tačiau pirmasis kūrinys sutelkia dėmesį į vieno iš karo grįžusio žmogaus netektį, o antrasis išplečia individualų skausmą iki visą pasaulį apimančios grėsmės.
Marcinkevičiaus eilėraštis prasideda paprastu pasakojimu: žmogus grįžta iš karo su dideliu randu ir ieško kojos, kurios neberanda. Ši situacija kartu tragiška ir absurdiška. Herojus elgiasi taip, lyg prarastą kūno dalį dar būtų galima surasti. Jo koja „kažkur gal šoka“, o kareivis jai groja skersgatvyje. Fantastinis vaizdas ne panaikina skausmą, bet parodo, kaip sunku sąmonei priimti negrįžtamą netektį.
Trečiame posme koja prisimenama su švelnia ironija: ji viską mokėjo, ėjo ir, kaip visos kojos, turėjo pėdą. Kasdienė kūno funkcija po amputacijos pasirodo nepaprastai vertinga. Kartojamas veiksmažodis „ėjo“ atkuria judesį, kurio žmogus jau neteko. Paskutiniame posme kareivio muzika skamba paprastai, ilgesingai ir vienodai, o smuiko vietoje jis laiko koją. Šis groteskiškas sugretinimas paverčia praradimą liūdna daina ir suteikia asmeninei traumai baladės formą.
Martinaičio Kukutis taip pat kalba apie nutrauktą koją, tačiau jos skausmas nebetelpa viename kūne. Jis pasiekia Australiją, Japoniją ir Antarktidą, apskrieja žemę ir grįžta iš kitos pasaulio pusės. Medinis ramentas tarsi perduoda daugybę kalbų. Šis vaizdas rodo, kad karo kančia nepriklauso vienai tautai: ji kartojasi skirtinguose kraštuose ir persmelkia bendrą žmonių patirtį.
Skausmas Martinaičio tekste tampa nuodinga jėga. Jis skverbiasi į maistą, drabužius, vandenį ir kiaurai gręžia žemę. Išvykęs kitur kalbantysis vis tiek randa tą pačią koją, todėl nuo traumos neįmanoma pabėgti pakeitus vietą. Kūno ribos suyra: akys nemato, kur koja baigiasi, rankos nepasiekia galvos, o žodžiai atsiskiria nuo kalbos. Karas pažeidžia ne tik kūną, bet ir gebėjimą mąstyti, kalbėti bei jaustis pasaulyje savu.
Skiriasi ir eilėraščių forma. Marcinkevičiaus keturi taisyklingesni posmai, pasakojimo eiga ir pasikartojantis kareivio grojimas primena trumpą liaudišką baladę. Martinaičio laisvas eilėraštis plečiasi nelygiomis eilutėmis ir geografiniais vardais, lyg pats skausmas nepaklustų riboms. Pirmame tekste išryškėja vieno žmogaus ilgesys, antrame – universalus, beveik kosminis karo poveikis.
Abu kūriniai vengia tiesioginio moralizavimo. Groteskas leidžia parodyti tai, ko neperteiktų sausa žinia apie sužeidimą. Atsiskyrusi koja yra ir reali netektis, ir atmintis, kurios žmogus negali palikti. Marcinkevičius klausia, kaip gyventi su asmenine žaizda; Martinaitis rodo, kad tokios žaizdos susijungia į „pasaulinį skausmą“. Todėl abu eilėraščiai tampa protestu prieš karą, kuris baigiasi istorijos vadovėlyje, bet nesibaigia sužeisto žmogaus kūne ir sąmonėje.
Oba modele są pierwszą redakcją wymagającą niezależnej recenzji języka litewskiego i treści. Nie są oficjalnymi odpowiedziami CKE ani gwarancją punktów; zdający wybiera jeden temat i pisze własną pracę.
Zobacz rozwiązanie krok po kroku
- Wybierz jeden temat i właściwy sposób argumentowania
Temat 1 wymaga problemu wyprowadzonego z eseju Tamošaitisa, własnego stanowiska i innych tekstów kultury. Temat 2 wymaga jednej koncepcji porównania obu wierszy oraz sfunkcjonalizowanej analizy ich formy.
- Temat 1: zdefiniuj prawdziwy dom
Model rozróżnia fizyczne schronienie od domu jako przestrzeni bezpieczeństwa, relacji, pamięci i odpowiedzialności. Odtwarza stanowisko autora, ale nie sprowadza wywodu do streszczenia fragmentu.
- Temat 1: zbuduj trzy różne argumenty
«Metai» Donelaitisa pokazują dom odnawiany pracą, «Balta drobulė» Škėmy — kulturową bezdomność emigranta, a «Liūdna pasaka» Biliūnasa — zniszczenie rodzinnego świata przez historię.
- Temat 2: ustal wspólny obraz
W obu tekstach amputowana noga jest jednocześnie realną stratą i autonomicznym symbolem traumy. Grotesk nie ośmiesza ofiary, lecz ujawnia absurd wojny i trudność wypowiedzenia bólu.
- Temat 2: porównaj skalę i formę
Marcinkevičius buduje krótką balladę o jednym żołnierzu, a Martinaitis rozszerza ból Kukučio na kraje, języki i cały świat. Regularniejsze strofy oraz narracja kontrastują z wolnym, rozrastającym się wierszem.
- Sprawdź limit i status modeli
Modele mają 392 i 401 słów wraz z tytułami, więc oba przekraczają próg 300. Pozostają pomocą redakcyjną, a nie oficjalną odpowiedzią ani pracą ocenioną przez CKE.
Nie łącz obu tematów. W rozprawce nie utożsamiaj domu wyłącznie z budynkiem, a w interpretacji nie opisuj osobno treści wierszy bez wspólnych obszarów porównania.
Punktowanie i źródło
Do 40 pkt. Temat 1: określenie problemu 0–9, stanowisko 0–9, rzeczowość 0–2, kompozycja 0–6, spójność 0–2, styl 0–4, język 0–4, zapis 0–4. Temat 2: koncepcja porównania 0–6, uzasadnienie 0–12, rzeczowość 0–2, kompozycja 0–6, spójność 0–2, styl 0–4, język 0–4, zapis 0–4. Przy mniej niż 300 słowach ocenia się tylko kategorie A–C; błąd kardynalny może wyzerować pracę.
Strona arkusza: 2
Opracowanie wstępne — oczekuje na zatwierdzenie redakcyjne.