Język litewski 2026 — poziom rozszerzony

Rašinio temos ir šaltiniai

Abi temos, abu eilėraščiai ir straipsnio ištrauka perkelti iš CKE užduočių lapo.

1 tema — tautinė tapatybė lietuvių lyrikoje

Tautinės tapatybės išraiškos lietuvių lyrikoje. Svarstykite interpretuodami ir lygindami pateiktus eilėraščius.

Sigitas Geda, „Giesmė apie pasaulio medį“ (Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui): Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos, / Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos / Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, – / Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos. / Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė, / Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos, / O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę, / Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos. / Iš ąžuolo kariūnai pilis ant kalno rentė, / Torunėje ir Kulme, čia pat prie Vėluvos, / Augino Krišnai arklius, išjodavo į šventę, / O jeigu mirs, žinojo – esą iš Lietuvos. / Ar melsdavosi girių gaudimui begaliniam, / Paskui į jūras plaukė, pilni šviesos gyvos, / Jie nekartojo niekad, kad Lietuva tėvynė, / Bet jeigu srūva kraujas, žinojo – Lietuvos.

Iš Lietuvos bekraštės – aidžios kaip baltų jūra, / Lig pat Juodųjų marių linguodavo keliai, / Paskui jų pilys griuvo, aukšti dievai paniuro, / Bet dar žydėjo rūtos, kvepėjo dobilai. / Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo / Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus, / Turėjo, – visą žemę ir žemėj nepražuvo, / Kartodami tik viena: mes – žmonės Lietuvos. / Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį, / Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos: / Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka / Ir Saulė, ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos.

Bandykime čia ramūs gyventi ir numirti, / Ir prisikelt bandykim po vasaros žalsvos, / Nujausdami, kad niekad nereiks mums išsiskirti, / Vieni kitiems dėkokim, nes esam – Lietuvos. / Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos, / Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis, / Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos, / O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis. / Tai ne gegutės balsas, apverkti pasiruošęs, / Tai marių vėjai neša melodijas skaisčias, / Į vieną ima jungtis dangaus ir žemės grožis, / Simfonijoj prapuola viršus ir apačia. / O kartais regis skaidriai žydroj padangėj medis, / Virš Baltijos išskėtęs pražydusias šakas, / Lai jį apspinta žmonės, vilties dar nepraradę, / Ir tiesia į aukštybę palaimintas rankas.

Paulius Širvys, „Nemunas“: Su Nemunu / Pateka saulė. / Su Nemunu / Leidžias toli. / Prie Nemuno / Mano pasaulis. / Prie Nemuno / Mano šalis. / Su Nemunu / Ašarą plovėm, / Su Nemunu / Griovėm stabus. / Prie Nemuno / Buvom senovėj / Ir būsim, / Kol Nemunas bus. / Su Nemunu / Žemėn įaugom, / Įleidom galingas / Šaknis. / Ir motinos / Lopšį kol saugos – / Iš čia / Neišdegins ugnis. / Su Nemunu / Pateka saulė. / Linguoja lopšinė / Laisva. / Prie Nemuno / Mano pasaulis – / Gimtoji šalis / Lietuva.

2 tema — karo įtaka žmogaus ir tautos likimui

Karo įtaka žmogaus ir tautos likimui. Svarstykite remdamiesi Algio Kalėdos straipsnio ištrauka ir pasirinktais lietuvių literatūros tekstais.

Algis Kalėda, „Dievų miškas be dievų“: Balys Sruoga (1896.II.2–1947.X.16) – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, kritikas, literatūros ir tautosakos tyrėjas, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarba.

Simbolizmo–ekspresionizmo–neoromantizmo konvencijas perėmusiam rašytojui kone didžiausias asmenybės ir kūrybinės tvermės išbandymas buvo žiauriausia tikrovė – kalinimas hitlerinėje mirties stovykloje, Stutthofe.

Šis kūrinys, laikomas „fakto literatūra“, „nefikcine proza“, kaip dažnai originalūs darbai, vis dėlto netelpa į jokius griežtus žanrinių modelių kanonus. Visų pirma, manyčiau, todėl, kad „Dievų miško“ struktūra, semantikos sugestyvumas yra neatplėšiamai suaugę su autobiografiškuoju klodu, realybe, o kita vertus – išraiškos planas, pasakojimo lygmuo ir stiliaus audinys pranoksta įprastinius, tradicinius „gyvenimo imitavimo“ būdus ir sukuria ganėtinai nejaukų interpretacijos lauką.

Kaip galima apie begal žiaurius, siaubo kupinus dalykus kalbėti šypsantis? Kaip galima mirtį vaizduoti su pašaipa? Vienas įtaigiausių kūrinio struktūros komponentų – eksponuotas individualaus pasakotojo požiūrio taškas, savitai spalvinama pasakojimo perspektyva. Ji sukuriama tarsi užtušuojant realių dalykų žiauriąją ištarmę, o drauge – neslepiant gana neadekvačių emocijų.

Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžios ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku viduramžių karnavalu, F. Goya'os sapnų košmarais. Kūrinio genezę, regis, labiausiai lėmė vos per kelis mėnesius nutolęs mirties šešėlis.

Baigiantis karui, rašytoją rado leisgyvį, nuo bado išsekusį patvoryje, paskui dar du mėnesius gydė Torunėje. 1945 m. gegužės tryliktą pagaliau grįžo į Vilnių, ir iškart, siekdamas numaldyti klaikius išgyvenimus, vienatvę ir pesimizmo graužatį, ėmėsi plunksnos. „Dievų mišką“ rašė Birštone, gavęs kelialapį vasarai iš Rašytojų sąjungos, rašė po 8–12 valandų per parą. Didžiulės (apie 450 puslapių) apimties tekstas buvo sukurtas per keletą mėnesių. Tikriau – ne „sukurtas“, bet tiesiog išspinduliuotas, išblokštas vaizdais, mintimis, emocijomis užpūliavusio vulkano. O jis tvenkėsi per keletą siaubingų metų.

Literatūros tyrinėtojai, psichoanalitikai neretai kalba apie autoterapinę kūrybos, literatūros funkciją. Išliedamas dvasios skaudulius ir pasąmonėje glūdinčius košmariškus išgyvenimus, kūrėjas tarsi sublimuoja juos, perkelia į racionaliąją suvokimo plotmę.

Ar ne tokia nuostata lemia vadinamosios lagerinės (kacetinės) literatūros sugestyvumą, kuris kartais balansuoja ant turpizmo, bjaurasties estetikos, ribos? Rusų A. Solženicynas ir V. Šalamovas, lenkų – T. Borowskis ir J. Czapskis, lietuvių – D. Grinkevičiūtė ir B. Sruoga… Šie ir kiti autoriai, patyrę nežmoniškus išgyvenimus, kurių neįmanoma ištverti pagal normalią logiką, atkuria siaubą ir fobijas kita kalba. Dažniausiai – gana tiksliai, sausu dalykiniu stiliumi aprašydami faktus.

Literatūroje, vaizduojančioje XX amžiaus pragarą, ši priešprieša labai sugestyvi, nes aukos paprastai yra beginklės ir nuolankios, į smurtą jos negali atsakyti jėga. Vienintelis savisaugos ir savigynos būdas – susikurti tam tikrą psichologinį gaubtą iš kultūros vertybių, krikščioniškos dorovės, atjautos, pergalingo sąmojo. Tik šitaip asmenybė gali atsispirti totalitarizmo, fašistinio ar komunistinio, sukeltiems košmarams. Ironiškasis B. Sruogos „Dievų miškas“ – vienas žymiausių literatūros kūrinių – tai įtikinamai paliudija.